Džeinė Bolein, Vaitholo rūmai, 1540 m. vasaris
Tikėjausi būti pakviesta pasitarti su milordu hercogu per turnyrą, bet kvietimo nesulaukiau. Ko gero, jis taip pat prisimena tą gegužės pirmąją, kai nupleveno Anos Bolein skepetaitė ir juokėsi jos draugai. Gal išgirdęs trimitus jis negali nepagalvoti apie išblyškusį ir įsitempusį dukterėčios veidą tą giedrą rytą. Hercogas palaukia, kol riterių turnyras baigsis, gyvenimas Vaithole grįš į senąsias vėžes ir tada paprašo manęs ateiti į jo kambarius.
Šitie rūmai tarsi statyti sąmokslams: koridoriai persipynę, kiekviename kieme po nediduką sodelį, tinkamą netikėtam susitikimui, kiekvieni apartamentai turi mažiausiai po dvejas duris. Net ir aš nežinau visų slaptų išėjimų iš miegamųjų į slaptus vartelius. Net Ana, netgi mano vyras Džordžas, kuris taip dažnai jais naudodavosi, visų nežinojo.
Hercogas įsako man ateiti pas jį po pietų, todėl aš išsmunku iš valgomojo ir einu ilgu koridoriumi aplink pilį, kad įsitikinčiau, jog niekas manęs neseka. Tada įsmunku į dėdės kambarius nepasibeldusi.
Hercogą randu priešais židinį. Matau, kad jo tarnai renka indus — dėdė pietavo vienas ir, įsivaizduoju, kur kas skaniau nei mes menėje. Virtuvės šiuose senoviniuose rūmuose taip toli nuo valgomojo, kad maistas visuomet būna ataušęs. Visi, kas turi čia savo apartamentus, turi ir savo virtuves. Hercogo kambariai Vaithole vieni iš geriausių, kaip, beje, beveik visuose rūmuose. Tik Kromvelis yra geriau įsitaisęs už mūsų giminės galvą. Hovardai visuomet buvo garsiausia iš visų giminių, netgi kai jų mergina nesėdėjo soste. Visais laikais buvo juodų darbų, kuriais paprastai užsiimame mes. Hercogas išsiunčia patarnautoją ir pasiūlo man vyno taurę.
— Galite sėstis, — sako jis.
Iš tokios pagarbos man suprantu, jog gausiu slaptą ir galbūt net pavojingą darbelį. Atsisėdusi gurkšteliu vyno.
— Kaip reikalai karalienės pusėje? — maloniai klausia jis.
— Neblogai, — atsakau. — Kasdien vis geriau išmoksta mūsų kalbą, o supranta, manau, viską. Kai kas to neįvertina. Juos reikėtų įspėti.
— Supratau, — linkteli hercogas. — Kaip jos charakteris?
— Malonus, — atsakau. — Ji nerodo jokių ženklų, kad ilgisi namų, netgi, sakyčiau, labai žavisi ir domisi Anglija. Ana yra gera šeimininkė jaunesnėms kambarinėms, stebi jas ir prižiūri, laikosi aukštų moralės normų, gerai vadovauja savo svitai. Ji pastabi ir ne per daug religinga.
— Meldžiasi protestantiškai?
— Ne, ji laikosi karaliaus nustatytų apeigų, — atsakau. — Labai skrupulingai.
Hercogas linkteli.
— Nerodo noro grįžti į Klevą?
— Niekada apie tai neprasitarė.
— Keista.
Jis laukia. Kaip įpratęs. Nutyla, kol kitam nelieka nieko kita, kaip prabilti.
— Manau, kad ji nesutaria su savo broliu, — pagaliau atsakau. — Regis, karalienė Ana buvo savo tėvo, gyvenimo pabaigoje susirgusio nuo besaikio gėrimo, numylėtinė. Panašu, kad brolis užėmė jo vietą ir valdžią.
Hercogas linksi.
— Vadinasi, maža vilties, kad ji nulips nuo sosto ir iškeliaus namo?
— Niekada, — purtau galvą. — Jai patinka būti karaliene, ji labai norėtų auginti karaliaus vaikus. Ji mielai priglaustų princą Edvardą ir nepaprastai nusivylė, kai nebuvo leista susitikti su prin... su ledi Elžbieta. Ji tikisi susilaukti savo vaikų ir suburti prie savęs Henriko atžalas. Ji kuria čia savo gyvenimą, planuoja savo ateitį. Tikrai neišeis savo noru, jeigu tai turėjote omenyje.
— Aš nieko neturėjau, — meluodamas skėsteli rankomis hercogas.
Laukiu, kol jis pasakys, ko iš manęs nori.
— O ta mergina, — prabyla Hovardas, — jaunoji Katerina? Atrodo, ji patinka karaliui, ar ne?
— Netgi labai, — sutinku. — Ji elgiasi su juo protingai, lyg būtų dvigubai vyresnė. Labai gudri. Atrodo tokia miela ir nekalta, nors moka pateikti save ne blogiau už Smitfildo kekšę.
— Tikrai žavinga. Ji turi ambicijų?
— Jokių, tik yra baisiai godi.
— Nepagalvojo, kad karalius jau dukart vedė savo rūmų damas?
— Katerina kvaiša, — burbteliu. — Ji įgudusi viliokė, nes tai kelia jai pasitenkinimą, bet regzti planus ji moka ne daugiau kaip kambarinis šuniukas.
— Kodėl? — Hercogui iškart pasidarė įdomu.
— Ji nemąsto apie ateitį, jos vaizduotė nesiekia toliau kito vaidinimo. Ji atliks triuką už skanėstą, tačiau net nesapnuoja, kad galėtų išmokti medžioti ir nustverti pagrindinį grobį.
— Įdomu. — Atkišdamas pageltusius dantis hercogas išsišiepia. — Jūsų visuomet labai įdomu klausytis, Džeine Bolein. Taigi: karalius ir karalienė. Kas antrą vakarą palydžiu jį į Anos kambarį. Gal žinote, ar jie kada nors atliko reikalą?
— Mes visos įsitikinusios, kad ne, — atsakau. Kalbu tyliau, net žinodama, jog šiuose kambariuose esu saugi. — Man atrodo, kad jis nepajėgus.
— Kodėl taip manote?
Patraukiu pečiais.
— Taip buvo ir paskutiniaisiais mėnesiais su Ana. Mes visos tai žinojome.
Hercogas prunkšteli.
— Mes irgi žinome.
Džordžas, mano Džordžas per paskutinį savo teismą išpasakojo pasauliui, kad karalius impotentas. Kaip įpratęs, nebeturėdamas ką prarasti, jis pasakė tai, kas viešai nesakytina, išdavė didžiausią paslaptį. Jis buvo drąsus iki pat ešafoto laiptelių.
— Ar Henrikas parodo jai savo nepasitenkinimą? Ar ji žino, kad jam nepatinka?
— Jis ganėtinai mandagus, bet šaltas. Atrodo, kad apie žmoną net galvoti jam nemalonu. Lyg negalėtų įtikti niekuo.
— Manote, jis būtų pajėgus su kita?
— Jis senas, — pradedu, bet ilgaamžio hercogo žvilgsnis primena man, jog ir Hovardas ne jauniklis, — tačiau, aišku, tai neturėtų kliudyti. Bet karalius iškamuotas kojos skausmo, kuris pastaruoju metu, rodos, sustiprėjo. Bent jau kvapas akivaizdžiai stipresnis, ir koja labiau šlubuoja.
— Aišku.
— Be to, jis kenčia nuo vidurių užkietėjimo.
Hercogas padaro grimasą.
— Kaip mums visiems žinoma.
Karaliaus žarnų judėjimas dvariškiams rūpi ne mažiau nei pačiam Henrikui, ir dėl visiškai savanaudiškų priežasčių: kai viduriai užkietėję, valdovas daug ūmesnis.
— Ir Ana Klevietė nesistengia jo sujaudinti.
— Jinai varžo jį?
— Ne visai. Spėju, jam visai nepadeda.
— Ji ką, išprotėjo? Jeigu nori likti žmona, turi daryti viską, kad susilauktų sūnaus.
Padvejojusi sakau:
— Manau, ji buvo įspėta nepasirodyti lengvabūdė ar gašli. — Pati jaučiu, kad mane ima juokas. — Spėju, kad jos motina ir brolis buvo labai griežti. Ji buvo kietai išauklėta. Regis, didžiausias jos susirūpinimas — nesuteikti karaliui preteksto pagalvoti, kad ji amorali ar karšta.
Hercogas sukrizena.
— Ką jie sau galvoja? Manė, atsiųs karaliui ledo luitą ir susilauks padėkos? — Paskui jis surimtėja. — Tai negi manote, kad ji tebėra nekalta? Jam nepavyko net jos paimti?
— Taip, sere, aš taip manau.
— Spėju, kad ji dėl to nerimauja?
Gurkšteliu vyno.
— Kiek man žinoma, karalienė su niekuo apie tai nesišnekėjo. Žinoma, galbūt užsiminė apie tai savo kraštietėmis, tačiau jos nėra labai artimos, nesišnibžda pakampėmis. Galbūt ji gėdijasi. Galbūt yra taktiška. Manau, karaliaus nesėkmė yra jųdviejų paslaptis.
— Pagirtina, — šaltai tarsteli hercogas. — Neįprasta, kaip moteriai. Kaip manai, ar ji jums atsivers?
— Galbūt. Ką norėtumėte iš jos išgirsti?
Hovardas patyli.
— Sąjunga su Klevu nebe tokia svarbi, — pagaliau prabyla jis. — Draugystė tarp Ispanijos ir Prancūzijos silpsta. Kas žino? Ji gali nutrūkti dar šią savaitę ar mums bešnekant. Jeigu jie nėra sąjungininkai, tuomet mums nebereikia Vokietijos liuteronų draugystės prieš susivienijusius Ispanijos ir Prancūzijos popiežiaus sąjungininkus. — Kiek patylėjęs Hovardas tęsia: — Karaliaus įsakytas pats vykstu į Prancūziją, į karaliaus Pranciškaus dvarą įsitikinti, kiek rimta jo draugystė su ispanais. Jeigu karalius Pranciškus pasakys, kad nebemyli Ispanijos, kad pavargo nuo jų ir jų klastingumo, galbūt susivienys prieš juos su Anglija. Tokiu atveju Klevo pagalbos mums nebereikės, kaip nereikės ir Klevietės soste. — Padaręs pauzę jis pabrėžia: — Tokiu atveju mums geriau laisvas sostas. Mums būtų parankiau apvesdinti karalių su prancūzų princese.
Man sukasi galva, kaip dažnai būna šnekantis su hercogu.
— Milorde, jūs sakote, kad karalius gali sudaryti sąjungą su Prancūzija ir jam nebereikės karalienės Anos brolio kaip sąjungininko?
— Būtent. Ne tik, kad nereikės, bet draugystė su juo gali tapti neparanki. Jeigu Prancūzija su Ispanija į mus nesitaikys, Klevo mums nereikės, nereikės būti susaistytiems su protestantais. Galime sudaryti sąjungą su Prancūzija arba su Ispanija. Galime vėl prisijungti prie stambiausių lošėjų. Galbūt netgi susitaikyti su popiežiumi. Jeigu Dievas bus mūsų pusėje, karaliui netgi gali būti dovanota, senoji religija atstatyta, o Bažnyčia sugrąžinta popiežiaus žinion. Kaip visuomet su karaliumi Henriku viskas įmanoma. Iš visos Valstybės tarybos tik vienas žmogus laikė hercogą Viljamą reikalingu sąjungininku, ir tas žmogus gali susimauti.
— Tomas Kromvelis? — aikteliu.
Hovardas patyli.
— Svarbiausia diplomatinė misija, išsiaiškinti Prancūzijos nuotaiką, buvo paskirta man, ne Tomui Kromveliui. Karalius savo mintimis, jog Bažnyčios reforma nuėjo per toli, pasidalijo su manimi, o ne su svarbiausiu savo patarėju. Tomas Kromvelis sudarė sąjungą su Klevu. Paaiškėjo, jog tos sąjungos mums nereikia, o santuoka nebaigta. Ergo (tai reiškia „taigi”, mano brangioji ledi Ročford), ergo, mes galime atsikratyti kumelės, santuokos, sąjungos ir tarpininko — Tomo Kromvelio.
— Ir jūs tapsite vyriausiuoju karaliaus patarėju?
— Galbūt.
— Patarsite jam sudaryti sąjungą su Prancūzija?
— Dievo valia.
— Kalbant apie Dievą: Henrikas susitaikys su Bažnyčia?
— Šventąja Romos Bažnyčia, — pataiso mane Hovardas. — Meldžiu Viešpaties, kad ji būtų pas mus atstatyta. Seniai to trokštu, pusė šalies taip pat mąsto.
— Taigi liuteronės karalienės neliks?
— Tiksliai pasakyta. Ji stovi man skersai kelio.
— Turite naują kandidatę?
Hercogas šypsosi man.
— Galbūt. Galbūt karalius pats sau pasirinko kandidatę. Galbūt paskui sužadintą vaizduotę seks ir mąstymas.
— Mažoji Kitė Hovard.
Jis šypsosi.
— Kas bus su jaunąja karaliene Ana? — klausiu tiesiai.
Atsakymo tenka laukti ilgai.
— Iš kur man žinoti? — sako jis. — Galbūt ji sutiks skirtis, galbūt turės mirti. Žinau tik tiek: ji man kliudo ir turės pasitraukti.
Nedrąsiai pradedu:
— Šioje šalyje Ana neturi draugų, dauguma jos kraštiečių grįžę namo. Nei motina, nei brolis negali jai nei padėti, nei paremti. Ar moters gyvybei gresia pavojus?
Hercogas gūžteli pečiais.
— Nebent būtų apkaltinta išdavyste.
— Kaip galėtų būti? Ji nemoka kalbėti angliškai, nepažįsta nieko, išskyrus tuos, kurie buvo jai pristatyti. Kaip ji galėtų regzti sąmokslą prieš karalių?
— Dar nežinau, — nusišypso jis man. — Galbūt vieną dieną paprašysiu jūsų papasakoti, kaip ji tapo išdavike. Gal jums teks atsistoti prieš teismą ir patvirtinti jos kaltę.
— Nedrįskite, — sakau suspaudusi lūpas.
— Anksčiau esate bandžiusi, — paerzina Hovardas.
— Nereikia.